lescinskas.lt

Registruojantis įvairiose Interneto tarnybose beveik visada būtina patvirtinti, jog sutinkame su to serviso naudojimo (Terms of Service) ar privatumo sąlygomis, bet ar tikrai žinome, ką jos rašo ir kas slepiasi už jų?

Neturiu statistikos, kiek žmonių iš tiesų perskaito šias sąlygas, tačiau esu įsitikinęs, jog tokių žmonių yra mažuma. Dažnai jos yra parašytos painiai, yra ilgos ir nuobodžios skaityti, todėl vartotojai pažymėdami, jog sutinka su sąlygomis, vadovaujasi ne jomis, o pasitikėjimu.

Neseniai iškilęs skandalas apie Google Chrome naršyklės vartojimo licenziją duoda pagrindo manyti, jog už gražaus logotipo ne visada vyksta gražūs dalykai. Žinoma, Internetinių sistemų savininkai taip pat saugosi piktavalių vartotojų veiksmų ir į naudojimo sąlygas įtraukia atitinkamus punktus, bet kas gali užtikrinti, jog tokių punktų aukomis netaps paprasti sąžiningi ir dori vartotojai? Analogiškų situacijų būna ne tik Internete, bet ir realiame gyvenime, pavyzdžiui, kuomet dėl priimto įstatymo, draudžiančio viešose vietose demonstruoti sovietinę atributiką, yra baudžiami senovinius ženkliukus pardavinėjantys asmenys. Absurdiška, bet teisėta.

Grįžtant prie Google Chrome situacijos, verta paminėti, jog pirmoje licenzijos versijoje buvo įrašyta:

"By submitting, posting or displaying the content you give Google a perpetual, irrevocable, worldwide, royalty-free, and non-exclusive license to reproduce, adapt, modify, translate, publish, publicly perform, publicly display and distribute any content which you submit, post or display on or through, the services"

Žmoniškai sakant, tai reiškia, jog viskas, ką jūs rašote ar peržiūrite su Chrome naršykle, tampa Google nuosavybe, leidžiančia šiuos duomenis naudoti bet kur.

Tiesa, po neigiamos visuomenės reakcijos, šis punktas buvo pakeistas. Dabar jau visa tai priklauso pačiam vartotojui:

"You retain copyright and any other rights you already hold in Content which you submit, post or display on or through, the Services."

Kaip rašo Google savo blog'e, ši licenzija buvo tiesiog nukopijuota iš kitų Google tarnybų, kurioms ji iš dalies ir tiko, tačiau Chrome atveju toks punktas vartotojus galėjo įkalinti naudojimo sąlygų gniaužtuose.

ValleyWag.com savo straipsnyje nagrinėja ir kitas populiarių Interneto tarnybų naudojimo sąlygas. Kai kurios jų taipogi pasisavina visą turinį, sukurtą vartotojo, pavyzdžiui:

• Populiariausio pasaulyje socialinio tinklo "Facebook" licenzijoje yra punktas:

"By posting User Content to any part of the Site, you automatically grant, and you represent and warrant that you have the right to grant, to the Company an irrevocable, perpetual, non-exclusive, transferable, fully paid, worldwide license (with the right to sublicense) to use, copy, publicly perform, publicly display, reformat, translate, excerpt (in whole or in part) and distribute such User Content for any purpose, commercial, advertising, or otherwise, on or in connection with the Site or the promotion thereof, to prepare derivative works of, or incorporate into other works, such User Content, and to grant and authorize sublicenses of the foregoing."

• Youtube taipogi pasisavina visą turinį, kurį vartotojai įkelia į jų sistemą:

"You understand and agree, however, that YouTube may retain, but not display, distribute, or perform, server copies of User Submissions that have been removed or deleted. The above licenses granted by you in User Comments are perpetual and irrevocable"

Taigi ar tikrai pažymėdami varnelę prie punkto "Sutinku su naudojimo sąlygomis" jūs sutinkate su jomis?

Sveikinu!

Visiems besimokantiems - kantrybės, pozityvaus požiūrio į žinias! Domėkites viskuo, o tuo, ką mėgstate - ypač!

Visiems nebesimokantiems - jūs jau žinote, kokioje srityje norite tobulėti. Neužmikite ant laurų - gilinkite tose srityse žinias labiau nei bet kada anksčiau.

Visiems nesimokiusiems ar neketinantiems mokytis - jei save randate šioje dalyje, turiu Jus nuvilti. Jūs vistiek mokotės. Norite to, ar ne... Galbūt tik nekreipiate dėmesio į tai ir nepastebite, kiek naujų žinių gaunate iš aplinkos. Priimkite jas.

Pasveikinkit ir jūs visus artimuosius, nusiųsdami atviruką ar sveikinimą.

Google'as taipogi Jus sveikina savo šaltai abejingu, tačiau tuo pat metu žavingu logotipu:

Mane žavis savitas šios kompanijos gebėjimas tokiomis priemonėmis priminti apie mus supančius įvykius. Apart didžiųjų visame pasaulyje žinomų įvykių šis logotipas primena ir apie šventes, būdingas tik tam tikrai šaliai, įvykius, susijusius su įvairiais daugiau-mažiau žinomais žmonėmis. (Ko gero) visus Google logotipus rasite šiame tinklalapyje. Čia jų daugiau, nei oficialiame Google tinklalapyje.

Kita daugiau-mažiau svarbi naujiena - šiandien atsinaujinęs www.studijos.lt. Puiki naujiena naujų mokslo metų proga!

Kita kontraversiška žinia - šiandien niekur negalėsime įsigyti alkoholio. Visgi, šį įstatymą vertinčiau neigiamai, kadangi didžiausias alkoholizmo lygis yra kaimo vietovėse, kuriose, deja, šis įstatymas bus neveiksnus. Juk nuošaliame kioskelyje dirba gera teta, kuri neatsilaikys graudžiam mokinuko prašymui parduoti cigarečių ir alaus. Be to, daugelis alkoholiu pasirūpino iš anksčiau. Ir nusipirko jo daugiau nei galbūt būtų pirkę šiandien... Kad netrūktų... Gal visgi reiktų skatinti piliečių savimonę. Kad nepilnamečiai nepirktų, o pardavėjai nepilnamečiams neparduotų. Tuomet ir tokių įstatymų nereiktų, o kol kas eime švęsti :)

Ankstesniame savo straipsnyje apie OpenID rašiau apie technologiją, leidžiančią identifikuoti vartotoją, nepriklausomai nuo vienos centralizuotos vartotojų tapatybės sistemos.

Šiame straipsnyje - OpenID brolio "OAuth" aprašymas.

OAuth - kas tai?

OAuth - atviras protokolas, skirtas saugiam privačių duomenų perdavimui Internetu, tuo pačiu neatskleidžiant vartotojo tapatybės ir neleidžiant prieiti prie tų resursų, kurių vartotojas nenori pateikti.

Eran Hammer-Lahav pateikia vaizdingą palyginimą: daugelis naujų prabangių automobilių parduodami su "kamerdinerio raktu". Vieni jų suteikia kamerdineriui (viešbučio patarnautojas) teisę pastatyti automobilį, bet nuvažiuoti ne daugiau nei vieną mylią, kiti  - neleidžia atidaryti bagažinės ar naudotis automobilyje esančiu telefonu. Nesvarbu, kokie būtų apribojimai, idėja yra paprasta ir efektyvi.

OAuth - tarsi Inernetinis kamerdinerio raktas.

Kur gali būti naudojamas OAuth?

Daugybė Interneto svetainių siūlo paslaugas, susijusias su kitais Interneto servisais, iš kurių reikia paimti asmeninius duomenis.

Pavyzdžiui, el. pašto kontaktų importavimas iš GMail. Įprastu atveju, vartotojas tinklalapyje įveda savo GMail prisijungimo vardą ir slaptažodį. Naudodama šiuos duomenis, tinklalapio sistema prisijungia prie GMail, pasiima vartotojo el. pašto kontaktus ir importuoja juos į savo duomenų bazę. Čia ir iškyla problema, kadangi vartotojas negali būti tikras, ar jo prisijungimo duomenys nepatenka į trečiąsias šalis ir ar prisijungdama prie Interneto tarnybos (šiuo atveju, GMail), sistema paėmė tik tuos duomenis, kuriuos vartotojas norėjo pateikti.

OAuth yra priemonė valdyti šiems veiksniams, užtikrinant, jog vartotoją identifikuojantys duomenys (pvz.: prisijungimo vardas bei slaptažodis) nepateks tretiesiems asmenims ir leidžiant perduoti tik atitinkamus duomenis.

Tokių paslaugų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, nuotraukų spausdinimo servisas gali pasiimti nuotraukas iš privačios vartotojo Interneto galerijos, socialiniuose tinkluose - perduoti savo asmeninius duomenis (kontaktus, žinutes ir pan.) iš vieno socialinio tinklo į kitą.

Kaip tai veikia?

1. Vartotojas tinklalapyje išsirenka paslaugą;
2. Vartotojas perkeliamas į paslaugos tiekėjo tinklalapį;
3. Vartotojas prisijungia prie paslaugos tiekėjo tinklalapio (prisijungimui galima naudoti OpenID);
4. Vartotojas patvirtina, jog leidžia tinklalapiui prieiti prie tam tikrų asmeninių duomenų;
5. Vartotojas perkeliamas atgal į tinklalapį, kuriame visus kitus veiksmus (duomenų persiuntimą) atlieka sistema. Persiunčiant duomenis neperduodami vartotojo prisijungimo duomenys,

Saugumas

Saugumas realizuojamas naudojant viešojo rakto principą. Nors tai realizuoja peruodamų duomenų saugumą, pats principas nėra visiškai atsparus nuo fišingo, todėl vartotojas bet kokiu atveju turi būti budrus.

Kas palaiko OAuth plėtrą?

Google proteguojamos atviros socialinės platformos "OpenSocial" autorizacija su trečiųjų šalių tinklalapiais vyksta naudojant OAuth standartą.

WordPress 2.7 viena iš pasiūlytų savybių yra OAuth palaikymas.

2008-08-26 buvo patvirtinta OAuth licenzija. Ją pasirašė (abėcėlės tvarka) AOL, Citizen Agency, Google, Ma.gnolia, Pownce, Six Apart, Twitter, Wesabe, Yahoo! ir keli fiziniai asmenys.

Google Code pateikia parašytas OAuth funkcijų bibliotekas (API) šioms programavimo kalboms:

• coldfusion
• csharp
• java
• obj-c
• perl
• php
• python
• ruby

Naudingos nuorodos

Oficialus OAuth tinklalapis

Eran Hammer-Lahav - Yahoo! darbuotojo, OAuth plėtotojo, tinklaraštis

OAuth API iš Google Code

Šiuolaikiniame pasaulyje itin svarbią rolę vaidina mobilumas. Žmonių migracija, gebėjimas gyventi mobiliai ir kosmopolitiškai lemia tiek individo, tiek ir regiono (žemyno, valstybės, apskrities, rajono) klestėjimą, darbo jėgos pasiskirstymą, tad mažėja tikimybė, jog viename regione bus darbo jėgos trūkumas, kitame - nedarbas. Versle migracija - taipogi neretas reiškinys. Užtenka vien pažiūrėti besikeičiančias vitrinas prekybos centruose. Visa tai gali būti realizuojama tik tuo atveju, jei yra pakankama nekilnojamo turto nuomos pasiūla ir "protingos" sąlygos. Skandinaviška verslo patirtis rodo, jog net ir kuriant verslą naudingiau yra nuomoti nekilnojamą turtą, nei jį isigyti, kadangi nusprendus trauktis iš konkretaus regiono, nebereikia vargti pardavinėjant turtą. Gyvenamojo būsto nuoma taipogi realizuoja kapitalizmo teoriją: gerėjant gyvenimo sąlygoms galima keisti gyvenamą būstą į geresnį ir atvirkščiai. Čia galima prisiminti Nikolajaus Nosovo kūrinį "Nežiniukas mėnulyje", kuris vaikiškai perteikia kapitalizmo idėjas: viešbutyje už didesnę pinigų sumą gaunamas didesnis komfortas (gyvenama aukštesniuose aukštuose), tuo tarpu vargingiausi viešbučio gyventojai gyvena aukštuose po žeme, kur karaliauja žiurkės...

Atrodytų, viskas nuostabu, tačiau kyla klausimas: kodėl lietuviai taip noriai perka būstus, lenda į milijonines paskolas ir įkalina save tiek finansiniuose, tiek socialiniuose gniaužtuose? Įsigijęs būstą, žmogus tampa priklausomas nuo darbo vietos, atsiranda baimė prarasti darbą, todėl nemėginama rizikuoti, siekti savirealizacijos kitose srityse, ima kankinti klausimas: "O kas, jei nepasiseks? Prarasiu pajamas, ims smaugti antstoliai, kaip tuomet išlaikysiu šeimą?". Tai, ko gero, lemia mūsų nuo sovietmečio suakmenėjusi pasamonė, noras bet kokiu būdu turėti nuosavybę, nors ji iš esmės priklauso bankui ir taps tikra nuosavybe tik po pusės amžiaus. Kita priežastis - nuomojamo būsto pasiūlos trūkumas ir verslininkų trumparegiškumas. Užsienyje verslininkai (kad ir tas "žymusis" Robertas Kijosakis) investuoja į nekilnojamą turtą, įsigydami jį ir išnuomodami. Kas gi vyksta Lietuvoje? Būstą nuomoja "bobutės", pasirašomos sutartys neturi jokios juridinės reikšmės... Neseniai mano šeimininkas paskambino ir, pasiguodęs "dabartine situacija rinkoje", pakėlė nuomos kainą. Į mano teiginį, jog yra pasirašyta sutartis, jis atsakė: "Sutartį galima nutraukti pranešus prieš mėnesį". Tokiais šantažo metodais pasiekiamas rezultatas, kad ir koks jis bebūtų. Šiandien mano bendradarbiui paskambino jo šeimininkė ir "paprašė" išsikraustyti dėl vėlgi susidariusios "situacijos". Ir nesvarbu, jog pasirašyta sutartis, nuomojantis sumokėtas mokestis tarpininkui (gražiai vadinant - agentūrai), užsakytos papildomos terminuotos paslaugos (pvz.: už Internetą)... Kai studijavau Danijoje, 2 grupiokai ten nuomavo butą. Tenykštės sąlygos tokios, kad nuomininkas net nemato buto savininko, visi reikalai tvarkomi per agentūrą, sutarčių griežtai laikosi abi pusės... Kitoks mentalitetas... O čia ir gyvename, kaip laukiniai...

Padėkite kablelį patys: pirkti negalima nuomoti...

Kadangi pats vairuoju Mazda 626 Coupe, esu susidūręs su šio automobilio specifiniu gedimu, kuomet durų rankenėlės iš lauko pusės nebeatidaro durų. Pateikiu trumpą aprašymą, kaip pačiam išspręsti arba prevenciškai apsisaugoti nuo šios problemos.

Viskam prireiks tik kryžminio atsuktuvo ir vienos užtraukiamos plastmasinės juostelės.

Iš pradžių reikia nuimti durelių panelę ("apšyfkę"). Ją laiko keletas varžtų ir plastmasinių fiksatorių (2 varžtai yra paslėpti po plastmasiniais dangteliais vidinėje rankenoje). Beje, jei vidinė rankenėlė darinėjant ištrūksta, galima įsukti truputį storesnį varžtą.

Nuėmus durų panelę, matome, jog prie rankenėlės trūksta vienos "šaibos", kuri laiko besilankstančią detalę. Kadangi rankenėlės konstrukcija sudaro pastovų spaudimą, natūralu, jog po kurio laiko "šaiba" neatlaiko:

Tam, kad rankenėlė vėl funkcionuotų, pakanka judančią dalį pritraukti plastmasine juostele:

Neseniai teko apsilankyti Trakų pilyje - Tamoikins muziejaus parodoje "Ukrainos auksas". Smagu, jog Trakų pilyje rengiamos įvairios parodos, renginiai, koncertai etc., tačiau kaskart ten apsilankius man verkia iš skausmo širdis... Ir ne dėl to, jog sienos griūtų apleistos ir vienos...

Įėjus į Trakų pilies kiemą užplūsta teigiamos emocijos: didingas ir įspūdingas statinys, alsuojanti senove atmosfera... To paties tikimasi ir iš ekspozicijos, tačiau vos pradėjus ją apžiūrėti apima nusivylimo jausmas. Didžioji dauguma lankytojų yra paprasti žmonės, neturintys itin glaudaus ryšio su istorija, ir natūraliai yra tikimasi pasisemti jos iš įvairių eksponatų. Galbūt pasirodysiu amerikietiškai "tūpas", bet man visiškai neįdomus eksponatų autentiškumas, bet labai norisi pajusti atmosferą, kuri buvo Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu. Deja, vietoje to, lankytojas yra priverstas žiūrėti banalius eksponatus, neturinčius nieko bendro su tuometiniu pilies gyvenimu. Visiškai neįžvelgiu ryšio eksponatuose, kuriuose vaizduojamos tigrų bei jakų iškamšos, kažkokie baroko stiliaus baldai, Algirdo Brazausko trofėjų kolekcija. Sakysite, čia muziejus ir reikia autentiškumo? Galbūt, bet būtina derinti autentiškus ir lankytojui "priimtinus" eksponatus taip, kad atėjęs tūlas pilietis neliktų nesupratęs, ką jis čia veikia. Be to, norėtųsi vientisumo, nes dabartinis eksponatų laikotarpių ir tematikos "balaganas" sudaro sandėlio, o ne muziejaus įspūdį. Vienas įdomesnių mato matytų muziejų - Stokholmo kariuomenės muziejus, kuriame sukuriama įvairių laikotarpių karo aplinka (tiek vaizdine, tiek garsine prasme), tuo pačiu pateikiama įvairiapusiška informacinė medžiaga, lankytojui yra leidžiama pačiam pasijusti tarsi kare (laikant įvairių laikų šaunamuosius ginklus). Nepaisant šių "banalių" eksponatų, yra ir autentiškų, stiklo pertvaromis atitvertų eksponatų, tačiau visa tai įsilieja į bendrą harmoningą visumą. Tuo tarpu Trakų pilies kiemelyje stovinčios lyg ir autentiškos patrankos neturi net jokios informacinės lentelės. Visą šį neigiamą įspūdį įtvirtina mokamos tualeto paslaugos. Niekur nemačiau, kad nusipirkus bilietą į muziejų už jame esantį tualetą reiktų mokėti papildomai...

Et... Navatnie liudi eti litovci... Kniaz' Jabaila iz gorod Trachaj...

Neretai pasitaiko, jog tinklaraščių įrašuose kelias iki iliustracijų yra pateikiamas reliatyviai (pvz.: <img src="/images/foo.bar" />). Analogiškas HTML kodas bus pateikiamas ir to tinklaraščio RSS šaltinyje, todėl RSS skaitymo programose arba agregatoriuose tokia iliustracija daugeliu atveju nebus atvaizduota (nes bus ieškoma ne tinklaraščio, o agregatoriaus serveryje).

Šiai situacijai yra du sprendimo būdai: iliutracijų korekcija RSS šaltinyje arba RSS skaitymo programoje ar agregatoriuje (daugelis jų atlieka šį veiksmą).

Pateikiu PHP kodą, kuris tinka abiejais atvejais. Jis HTML kode esantiems paveikslėliams preprend'ina HTTP host'ą:

<?php
// Tekstas, kurį reikia išparsinti:
$blogEntry = 'Kažkoks blogo įrašo tekstas<b>
<img src="http://www.cards.lt/img/cards_logo_small.jpg"
alt="Logo" /></b>
<img alt="Logo"
src="/img/cards-125x125.jpg" width="125" height="125" />';

// RSS'o URL, iš kurio parsinam įrašus (-ą)
$blogUrl = 'http://www.lescinskas.lt/index.php/lt/blog/rss';

$parsedUrl = parse_url($blogUrl);

// Išparsintas įrašas:
$parsedEntry = preg_replace('/(<\s*img [^\>]*src\s*=\s*[\""\']?)(\/[^\""\'\s>]*)/i', '\\1'.$parsedUrl['scheme'].'://'.$parsedUrl['host'].'\\2', $blogEntry);

echo $parsedEntry;
?>


Iliustracija: openidexplained.com

Problema

    Šiuolaikinis žmogus intensyviai dalyvauja įvairių Interneto tinklalapių veikloje: forumuose, socialiniuose tinkluose, naudojasi el. paštu ir t.t. Tam, kad vartotojas būtų identifikuojamas, prisijungiant prie Interneto svetainės, reikia įvesti savo vartotojo vardą (arba el. pašto adresą) bei slaptažodį, tačiau neretai kiekviename tinklalapyje šie prisijungimo duomenys yra skirtingi ir vartotojui reikia įsiminti kiekvieną jų. Nors daugelis naudoja vieną slaptažodį kelioms svetainėms, vartotojo vardai neretai būna skirtingi, kadangi registruojantis įprastas vartotojo vardas gali būti jau naudojamas kito asmens. Be to, ne visuose tinklalapiuose yra skiriama pakankamai vartotojo duomenų saugumui, todėl vartotojas negali būti tikras, jog kažkas kitas neprisijungs prie jo asmeninės Interneto erdvės.

Sprendimo būdai

    Sukurti saugią vieningą vartotojų prisijungimo sistemą keliems tinklalapiams nėra nauja idėja. Google naudoja GMail vartotojų duomenis įvairioms savo paslaugoms (Reader, Documents, Picasa, Calendar ir t.t.), Microsoft naudoja "Live ID" (anksčiau vadinosi .NET Passport). Lietuvoje taipogi yra panašus sprendimas - Epasas.lt, kurio pagalba galima prisijungti prie klase.lt, skelbimai.lt, skelbikas.lt, supervideo.lt svetainių. Tačiau šie prisijungimo standartai yra uždari ir naudojami tik prisijungimui prie tinklalapių, tiesiogiai priklausančių konkrečioms įmonėms, kurios pasilieka teisę kontroliuoti vartotojo internetinę tapatybę.

OpenID - kas tai?

    OpenID - vieningas ir atviras Interneto tapatybės standartas, kurio pagalba turint vieną OpenID identifikatorių galima prisijungti prie visų Internete esančių tinklalapių, kurie suteikia tokią galimybę. Būdamas atviras ir dokumentuotas, OpenID suteikia galimybę kiekvienam tinklalapiui turėti įdiegtą OpenID vartotojų prisijungimo sistemą. Taip gali būti sutaupomos lėšos, kurios turėtų būti skirtos vartotojų prisijungimo sistemos saugumui užtikrinti. Be to, toks tinklalapis bus patrauklus vartotojui, turinčiam OpenID identifikatorių, kadangi prisijungimo ir registracijos į OpenID palaikantį tinklalapį procesas gali būti pusiau arba pilnai automatizuotas ir greitas.

    OpenID - decentralizuota sistema. Tai reiškia, jog vartotojas gali rinktis iš daugybės skirtingų OpenID tiekėjų, tarp kurių yra ir IT milžinės: "Google", "Verisign", "Yahoo" ir kt.

    Pagrindinės sąvokos:

• Vartotojas - interneto vartotojas (pvz.: Jūs);
• OpenID tiekėjas - interneto servisas, suteikiantis vartotojams OpenID identifikatorius;

• OpenID identifikatorius - Interneto adresas (URL), identifikuojantis vartotoją. OpenID tiekėjai kiekvienam vartotojui suteikia atskirą OpenID adresą, kuris naudojamas prisijungiant prie OpenID palaikančių Interneto svetainių. OpenID identifikatorių pavyzdžiai: http://vartotojo-vardas.myopenid.com, http://www.kitas-openid-tiekejas.com/vartotojo-vardas;
• Tinklalapis - interneto svetainė, kuri naudoja OpenID, leidžiančią vartotojams prisijungti prie to tinklalapio sistemos.

Kaip tai veikia?

1. Vartotojas užsiregistruoja OpenID tiekėjo sistemoje ir gauna OpenID identifikatorių:
   
   
2. Vartotojas ateina į tinklalapį ir OpenID prisijungimo laukelyje įveda savo OpenID identifikatorių:
   
   
3. Vartotojas perkeliamas į OpenID tiekėjo tinklalapį. Šiame etape vartotojas perkeliamas į savo OpenID teikėjo tinklalapį, kuriame jis patvirtina savo tapatybę (pvz.: slaptažodžiu ar kitomis saugumo priemonėmis):
   
   
   Jei vartotojas prie tinklalapio jungiasi pirmą kartą, paprašoma patvirtinimo, jog leidžiama tinklalapiui perduoti prašomus duomenis apie vartotoją:
   
   
4. Vartotojas prijungiamas prie tinklalapio, perduodami duomenys, kurių prašo tinklalapis, vartotojas perkeliamas į tinklalapį jau kaip prisijungęs vartotojas.
5. Jei vartotojas prie tinklalapio prisijungia pirmą kartą ir jam reikia užpildyti papildomus duomenis ar patvirtinti tuos, kuriuos tinklalapis gavo iš OpenID tiekėjo, vartotojo paprašoma tai padaryti.
6. Vartotojas naudojasi tinklalapio funkcijomis, skirtomis registruotiems vartotojams:
   
   

Saugumas

    Kai kurie skeptikai teigia, jog OpenID turi saugumo pažeidžiamumų duomenų vagystės atžvilgiu. Vartotojas, įvedęs savo OpenID identifikatorių žalingame tinklalapyje gali būti perkeliamas ne į savo OpenID tiekėjo tinklalapį, bet į vizualiai panašų kenksmingą tinklalapį. Suvedęs savo prisijungimo duomenis vartotojas juos perduoda sukčiams.

    Tam, kad apsisaugoti nuo galimos duomenų vagystės, reikia rinktis patikimą ir saugų OpenID tiekėją ir naudotis jų siūlomais saugumo sprendimais (pvz.: asmeninė iliustracija, kuri rodoma prisijungus TIK prie tikrojo tinklalapio).

Kas plėtoja ir prižiūri OpenID standartą

    OpenID yra valdomas ir prižiūrimas OpenID fondo. Šio fondo tarybos nariai yra "Google", "Microsoft", "IBM", "Verisign", "Yahoo" ir kt. kompanijų atstovai.

Reziume

    Pastaruoju metu Internetas tampa vis atviresnis ir labiau orientuotas į vartotoją, jo poreikius, asmens duomenų apsaugą. OpenID neabejotinai prisidės prie šio veiksnio ir bus plačiai naudojamas kaip vartotojų tapatybės sistema. Tai patvirtina didžiausių informacinių technologijų kompanijų veiksmai: Google (turintiems tinklaraštį blogspot.com sistemoje) ir Yahoo jau įdiegė OpenID į savo servisus.

Naudingos nuorodos

Oficialus OpenID tinklalapis

OpenID tiekėjai:

OpenID.lt
Person.lt
Manoid.lt
MyOpenID.com

Lietuvos tinklalapiai, prie kurių galima prisijungti su OpenID:

CARDS.LT - elektroniniai atvirukai ir sveikinimai
Fotofabrikas.lt - skaitmeninės nuotraukos internetu
Skaityta.lt - knygų apžvalgos
Gute.lt - vaikiški rūbai
asmeniniai-finansai.lt

Neseniai pasiėmiau iš garantinio aptarnavimo NAUJĄ "Acme V-400x"... Jau trečią sykį. Pagroja, sugenda, priduodi su visa muzika ir, jei yra, kitais duomenimis ir gauni naują, tuščią, gražiai įpakuotą. Atrodo, viskas beveik gražu. Kas keletą mėnesių vis po naują įrenginį turi, kurio nauju nenubraižytų ir nenutrintu paviršiumi gali džiaugtis. Bet...

Tas "bet..." reiškia produktų gamintojų ir/ar tiekėjų savivalę, manipuliavimą vartotojais ir produktų garantinio aptarnavimo sąlygomis. Pamėginkime pamodeliuoti keletą situacijų, su sąlyga, jog garantinis laikotarpis yra lygus nustatytam terminui, pvz.: 1 metai:

1. Konstrukcinis produkto brokas. Jei produktas yra iš esmės brokuotas ir jis galutinai sugenda panaudojus jį n kartų, tuomet kad ir kiek sykių jį gautum naują, praėjus garantiniam laikotarpui teks jį galutinai išmesti ir pirkti kitą produktą.
2. Gaunu naują, bet panaudotą. Keičiant produktą į naują, gaunamas naujas daiktas, tačiau garantija tebėra likusi nuo seno sugedusio produkto. Negi naujai prekei neturėtų būti suteikiama naujo produkto garantija? Šis faktas leidžia tiekėjams manipuliuoti likusia garantija. Pavyzdžiui, grąžini sugedusią prekę, kuriai buvo likęs trumpas garantinis laikotarpis. Palaikę tą prekę kol baigsis garantija, ją grąžina atgal pirkėjui. O tada jau "tavo bėdos" - garantija nebegalioja...
3. Suremontavo, bet sugadino. Atiduodam, pvz.: kompiuterį garantiniam remontui. Atsiėmus pastebi, jog po "taisymo" nebeveikia kitas kompiuterio komponentas (pvz.: CD-ROM), kuriam jau nebetaikoma garantija. Ir nemėgink pasakyt, kad atiduodant į garantinį aptarnavimą jis dar veikė...

Ar neturėtų vartotojų teisių apsaugos tarnyba įvesti kažkokius reikalavimus garantiniam produktų aptarnavimui, kad pažaboti galimą gamintojų ir tiekėjų savivalę?